Naujienos

2017-12-14

Kalėdos Neveronyse
2017-10-02

"Tėvų linija" telefonu 8 800 900 12
2017-10-02

Folkloro ansamblis "Viešia" kviečia prisijungti naujus narius!
2017-08-29

Kviečiame į pozityvios tėvystės mokymus
2017-08-29

Pasidalinkime
2017-07-27

Dėl būsto pritaikymo gali kreiptis visi Kauno rajono gyventojai, turintys judėjimo negalią
2017-07-27

Neprižiūrinčių savo sklypų dėmesiui
2017-06-06

Vaikų gynimo dieną Neveronys šventė taiką
2017-04-22

GAMTA MUMS PADĖKOS !!!
2017-02-20

INFORMACIJA NORINTIEMS TAPTI VAIKO GLOBĖJAIS AR ĮTĖVIAIS
2017-02-14

Parama asbestinių stogų dangos keitimui
2017-02-10

Mes visi už vaiko saugumą!
2017-02-07

Jaunime, atrask save !!!
2017-02-07

Neveroniečiai socialines problemas spręs kartu
2017-01-10

Antrinių žaliavų (mėlynųjų konteinerių) išvežimo grafikas Neveronyse
2016-12-20

Svarbi informacija 56 mikroautobuso keleiviams
2016-12-20

Kalėdiniai linkėjimai
2016-11-25

Neveronių bendruomenė turės laisvalaikio zoną
2016-11-23

Dėl gamtinių dujų tinklų įvedimo Neveronyse
2016-11-14

Projektas įvykdytas
2016-11-08

KAUNO RAJONAS – VĖL SAVIVALDYBIŲ INDEKSO VIRŠŪNĖJE
2016-07-06

Neveroniečiai susibūrė tautiškai giesmei
2016-06-02

Vaikų gynimo dienos šventė Neveronyse padovanojo daug gražių akimirkų
2016-05-24

NEVERONYSE KELYNO IR DEPO NEBUS
2016-05-16

Kviečiame sekti Kauno rajono naujienas tinklalapyje www.kaunorajone.lt
2016-05-11

Neveronių komanda pakliuvo į finalą
2016-05-10

Atsinaujinusi Neveronių ambulatorija kviečia apsilankyti
2016-04-26

Padėka neveroniečiams, gražinantiems gyvenvietę
2016-03-15

Kviečiame pasimankštinti
2016-02-08

"TOPCOLOR" Informacija NEVERONIŲ bendruomenei
2016-02-05

KOKIE IŠŠŪKIAI LAUKIA KAIMO BENDRUOMENIŲ?
2016-02-05

SMURTUI - NE !!!
2016-01-17

Tvenkinys vis gražėja
2015-12-12

Tvenkinio seniūnaitija jau laukia švenčių
2015-04-30

Pakoreguotas 56 mikroautobuso maršrutas

 ILGAS KELIAS NAMO

ILGAS KELIAS NAMO

Julija Kemzūraitė Gaidelienė, dar kūdikystėje patyrusi ilgą išsiskyrimą su tėčiu, tremtį Krasnojarske, nepalūžo. Grįžusi į Lietuvą įgijo medikės specialybę, laimingai ištekėjo, užaugino sūnų ir dukrą, džiaugiasi dviem anūkėmis. Moteris nesibodi visuomenine veikla: yra Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos bei Neveronių bendruomenės centro aktyvi narė.

 Tremtis į Karsnojarską

1948-ųjų gegužės 22 dien buvo lemtinga – Julijos Gaidelienės tėvus pasiekė žinia: žmonės vežami į Sibirą. Tėčiui tada buvo keturiasdešimt, mamai – dvidešimt devyneri metai. Julija buvo vos 4 mėnesių kūdikis. Tą lemtingą naktį visa šeima buvo namuose. Kaimynai bandė šeimą įspėti apie gresiantį pavojų, bet kieme lakstantis šuo geradarį išgąsdino, o paryčiui jauną šeimą prikėlė stiprus beldimas į duris. Atėjūnai skubino greitai ruoštis. „Mama pasakojo, kad nieko nebijojo, nes tėtis buvo šalia. Išgyveno dėl kūdikio, dėl manęs. Ji mane įdavė tarnaitei, kuriai negrėsė būti išvežtai, ir pasileido bėgti. Taip elgėsi žinodama, kad manęs mažutės nepaims", – pasakojo Julija Gaidelienė. – Tada visi sujudo, ieškojo mamos, o tėvelį išvedė už namo. Mama girdėjo tėčio šauksmus, bet atsiliepti bijojo, todėl tėtį išvežė vieną.“ Viskam nurimus, mama surado pabėgusią su kūdikiu auklę ir nuo tos dienos jos liko vienos, be namų, net menkiausios mantos. Slapstėsi dvejus metus pas draugus, gimines. Julijos mama buvo siuvėja, tad amatas padėjo šiek tiek užsidirbti pragyvenimui.

 Pirmoji žinia

Praėjus daugiau kaip šešeriems metams, Julijos mama gavo laišką nuo tėčio. Jis rašė, kad gyvena Krasnojaske, kvietė atvykti, jeigu dar yra mylimas ir reikalingas. Julijos Kemzūraitės Gaidelienės mama nė neabejojo. Nemokėdama rusų kalbos ryžosi sunkiai kelionei kartu su septynerių metų dukra.

„Pamenu, plaukėme laivu. Uoste ilgai akimis ieškojome tėčio. Nepamirštu iki šiol to jausmo, kai jį pamačiau, – susijaudinusi pasakoja Julija. – Iki tėčio namų laukė sunki kelionė miškais, siaurais takeliais. Tada aš supratau, koks stiprus yra tarp mūsų ryšys. Nuo tėčio neatstojau ilgai, pavydėjau jo visiems, bijojau vėl prarasti,“– prisimena Julija.

Tėtis dirbo Krasnojarske, Daūrijos rajone, miškų urėdijoje. Eidavo į darbą 12 kilometrų mišku kiekvieną dieną. Mama siuvo. Julija lankė mokyklą, gerai išmoko rusų kalbą. Daugiau lietuvių aplink nebuvo, todėl labai ilgėjosi tėvynės.

Sugrįžimas į tėvynę

Išaušus amnestijos dienai, šeima grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kėdainių rajone, Duogių kaime. Kemzūros visą laiką slėpė, kad yra tremtiniai, savo pažiūras.

Julija baigė Pernaravos vidurinę mokyklą. Norėjo stoti į Medicinos institutą, bet net nebandė. Mokykloje buvo pasakyta, kad geros charakteristikos negaus (sovietų laikais visi norintieji studijuoti, gaudavo chrakteristiką su rekomendacijomis iš mokyklos – red. pastaba), nes yra buvusi tremtinė ir lanko bažnyčią. Julija įstojo į medicinos mokyklą, įgijo felčerės specialybę. Sutiko gyvenimo draugą Juozą Gaidelį, ištekėjo ir 43 metus dirbo pagal specialybę – medicinos seserimi.

Gyvenimas atvedė į Kauno rajoną

Gaidelių šeima Neveronyse gyvena nuo 1992 metų pačių pasistatytame name. Čia užaugino sūnų ir dukrą. ,,Kai statėme namą, galvojome, kad čia gyvens ir vaikai, išgyvenom, kad tik vietos užtektų, gal anūkai norės dar čia būti. O dabar likome dviese, – sako Julija. – Aišku, vaikai aplanko ir anūkės pabūna, bet tiek vietos mums nereikia,“ – pasakoja Julija.

Moteris prisimena, kad atvažiavus į Neveronis, aplinkui tik laukai buvo, avys ganėsi. Su „žiguliu“ iki namų neprivažiuodavo, po lietaus tekdavo bristi. Teko sausinti, vežti žemes, kad kieme būtų galima sausai vaikščioti.

Gaidelių šeima tvirta, greitai bus 48 metai kaip vedę. Visur eina kartu: į renginius, apsipirkti. Namuose irgi tvarkosi kartu. ,,Atskirai tik televizorių žiūrime skirtinguose kambariuose, nes kartais norai nesutampa,“ – juokiasi Juozas Gaidelis.

Julija ir Juozas Gaideliai yra aktyvūs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno skyriaus nariai, dalyvauja įvairiuose renginiuose, prižiūri Petrašiūnų memorialinius paminklus ir turi dar daug kitokios veiklos.

Gaideliai džiaugiasi gyvendami Neveronyse. ,,Miškas šalia ir marios netoli, grynas oras, patogu iki miesto nuvažiuoti, žmonės draugiški,“ – šypsosi pašnekovai. Gaideliai yra aktyvūs Neveronių bendruomenės centro nariai. Juozas nuo dešimties metų groja akordeonu, tad į renginius visada ateina instrumentu nešinas ir nepraleidžia progos pagroti. Julija – puiki šeiminkė. Jos garsiojo skruzdėlyno jau pusė Neveronių bendruomenės yra ragavusi. 

                                                                                                                                                                                         

 Oksana Šukaitienė. Nuotraukos iš asmeninio J. Gaidelienės archyvo

 

ALEXANDRA KUDUKIS "Draugas"

Neveronietis Kristupas von Gravrock-Goes – plaukikas, poetas, istorikas

Ar žinote, kada įvyko Žalgirio mūšis? Kada Darius ir Girėnas skrido per Atlantą? Ar galėtumėte padeklamuoti keletą Maironio poezijos posmų? Spėju, kad nedaugelis iš mūsų į visus šiuos klausimus galėtų atsakyti teigiamai. O Kristupas von Grav rock-Goes gali. Ir ne tik tai. Kristupas Specialiojoje olimpiadoje 2015 m. Los Angeles Lietuvai atstovavo su plaukikų komandą ir buvo apdovanotas dviem medaliais: sidabro – 50 m distancijoje, bron za – 25 m. Jo atletiški sugebėjimai – tik nedidelė dalis jo galimybių. Los Angeles lietuviai stebėjo jį ir visą Lietuvos olimpinę komandą, galingą jos pasirodymą, ir visi pajuto jai daug dėkingumo ir pagarbos. Norėjau jums papasakoti apie ypatingus vieno komandos sportinin ko talentus.

Apie Kristupą pirmą kartą išgirdau iš komandos vertėjos Aušros Venc kus. Ji iš karto jį pristatė kaip nepaprastai šiltą ir užjaučiantį žmo gų. Jis visada paklausia, ar galėtų kaip nors kam nors padėti, jis visada nori įsitikinti, ar viskas gerai. Kris tu pas visada su plačia geraširdiška šypsena ir švelniomis akimis, nuolat susirūpinęs kitų gerove. Tačiau neilgai trukus paaiškėjo, kad jis yra tik rai ypatingas žmogus. Kristupas, sėdėdamas savo vietoje autobuse, nuolat dalindavosi žiniomis  apie išskirti nius senovės Lietuvos istorinius faktus, taip pat deklamuodavo lietuvių poetų eiles. Pokalbis su Kristupu man buvo tikrai išskirtinė patirtis.

Per mažiau nei trisdešimt minučių jis spėjo pa pasakoti Lietuvos istoriją nuo XII am žiaus, apie lakūnus Darių ir Girėną, taip pat apie savo meilę Maironio poezijai. Kristupas suteikė man pro gą pasiklausyti jo deklamuojamų Maironio eilių. Beje, taip pat ir savo poezijos gabaliukų. Taip, jūs perskaitėte teisingai, jis deklamuoja ne tik daugybę Maironio eilėraščių, bet ir savo. Kristupas gimė ir augo labai šiltoje šeimoje, kurią jungia tikra meilė. Mama Violeta ir tėtis Antanas vedę per 20 metų, gyvena šalia Kauno, dirba. Tėtis dalyvauja Lietuvos šaulių ir Sa vanorių sąjungų veikloje, mama – Žaliųjų judėjime ir krikščioniškuose „Alfa” kursuose. Vyriausias brolis Einaras gyvena Los Angeles, turi su kūręs savo šeimą. Sesuo Izabelė mokosi Kauno Jėzuitų gimnazijoje, gieda bažnyčios chore. Mažiausias brolis Gustavas lanko darželį. Jie visi vi sapusiškai remia Kristupą. Kalbėda ma su Violeta ir Antanu jutau jų tikrą meilę ir paramą savo sūnui. Tiesiog linksma žinoti, kad šis talentingas jaunuolis namie turi tokią tvirtą atramą. Norėjau papasakoti jums tik apie vieną iš 13 stebėtinai talentingų spor tininkų, kurie atstovavo Lietuvai Specialiosiose 2015 m. olimpinėse žaidynėse. Kiekvienas iš jų, vedamas mei lės sportui ir Lietuvai, labai atkakliai ruošėsi šiam jėgų ir valios iš bandymui. Mes galime jiems padėti ir remti juos jų regioniniuose renginiuose iki ateinančių pasaulio žaidynių Austrijoje 2017 m. 

Aš turėjau garbės sutikti ir pasi kalbėti su daugeliu Lietuvos menininkų – filmų kūrėjų, rašytojų bei politikų, tačiau niekada nebuvau tokia laiminga, kaip dabar – kai gavau galimybę pasikalbėti su Kristupu. Jis yra pavyzdys, kad žmogus gali pasiekti visko, ko tik labai siekia. Jis yra tikrai neeilinis žmogus. Jis yra puikus – stiprus, atletiškas, o svarbiausia – geras.

 

KRISTUPO VAN GRAVROCK-GOES eilėraščiai

 

Akmenėlio liūdesys 

Išbėgu į lauką ir girdžiu – akmenėlis verkia.

Akmenėli, kas gi tau nutiko? 

Man liūdna, labai man saulės trūksta, 

Aš nenoriu gulėt ant plikos žemės. 

Pasiimu akmenėlį, 

Nešu namo ir ant lovytės padedu – 

Gulėk, akmenėli, gulėk, tavo širdelei bus malonu. 

 

Pavasario juoko aidas 

Bėgam! Į lauką – 

Žaisti ir siautėti. 

Bėgiosim, lakstysim 

Ir pamatysim pavasario juoko aidą. 

Aidas smarkus ir galingas – 

Kaip senas ąžuolo kamienas. 

Ir girdim, kaip aidas aidi 

Per miškus ir laukus. 

Aidas aidi per visą kiemą! 

Ten maži vaikai miega. 

Man patinka, kad vaikus sapnai 

Aplanko. 

Ir pagaliau miškas aidi – 

Samanoti medžiai, 

Samanotų medžių viršūnės, – 

Ir aidas juokiasi kiek gali. 

 

Elnias 

Miško platybėse 

Laksto didelis elnias 

Su ragų karūna. 

Štai elnias, 

Išgirdęs staigų šūvį 

Ir šunų lojimą, 

Skuodžia į miško tankmę. 

Bet elnias sustojo 

Ir pakėlė galvą, – 

Dainuoja laisvės dainas. 

 

Skaitau aš knygą 

Skaitau aš knygą 

Ir domiuosi tuo, 

Nes knyga – 

Nuostabus dalykas. 

Paimu knygą – 

Lyg beržo kamieną. 

Aš knygą 

Myliu ir mylėsiu. 

 

Tirštas rūkas 

Vėsus ir šaltas rytas ateina. 

Tarp kalnų ir kalnelių pamatau 

Didelį debesį atplaukiant. 

Tėveli, pasakyk, kas tai? 

Matai, vaikeli, tai rūkas, 

Tirštas jis tikrai. 

O kurgi jis plaukia? 

Rūkas visur plaukia. 

Rūkas vis tirštėja ir tirštėja, 

O vidury jo pamatau aukso žiedą. 

Kas čia? Ar aukso gabalas, 

Ar brangakmenių skrynia? 

Tėveli, kas rūkui nutiko? 

Jis pradeda nykti. 

Vaikeli, tu mano mielas, 

Jis sklaidosi.

 2015  RUGSĖJO 22, ANTRADIENIS 

DRAUGAS 

 

2014.09.14            

"Kauno diena"           

 Kaimo bendruomenės – galimybė greičiau išspręsti problemas 

Kauno rajone kaimo bendruomenės pradėjo steigtis vienos pirmųjų šalyje – prieš dešimt metų. Per tą laiką bendruomeninis judėjimas išpopuliarėjo: jų skaičius smarkiai išaugo, pačios bendruomenės sustiprėjo.

Įgyvendinus bendruomenių parengtus projektus, kaime pasikeitė viešosios erdvės, jose tapo turiningiau ir saugiau leisti laisvalaikį. Apie tai, ką bendruomenės gali ir kur krypsta jų veikla, pokalbis su bendruomenes vienijančios organizacijos – Kauno rajono vietos veiklos grupės pirmininku Vytautu Zubu.

– Daugelis rajono gyventojų yra girdėję pavadinimą vietos veiklos grupė (VVG), bet ką ji veikia – nelabai įsivaizduoja.

– VVG – tai organizacija, siekianti gerinti gyvenimo kokybę kaime. Mūsų misija – padėti bendruomenėms išsiaiškinti aktualiausias gyventojų problemas ir ieškoti galimybių jas spręsti. Esame partnerystės organizacija, jungianti vietos valdžią, verslą ir nevyriausybinį sektorių, tai yra bendruomenes. Jos dominuoja: vienijame 21 kaimo bendruomenę, 10 kitų kaime veikiančių nevyriausybinių organizacijų, 4 verslo įmones ir 2 biudžetines organizacijas. VVG vienija bendruomenes ir padeda pritraukti lėšų – mūsų darbuotojai konsultuoja bendruomenes teikiant investicinių projektų paraiškas. VVG veikia tik kaimiškose savivaldybėse arba jų dalyse, pavyzdžiui, Kaunas tokios grupės neturi.

Vietos veiklos grupės Lietuvoje įkurtos įgyvendinant ES finansuojamą kaimo plėtros programą LEADER. Ši programa skatina, kad visos idėjos – tiek problemų sprendimo, tiek renginių ar investicinių projektų – kiltų iš pačios bendruomenės. Tad didžiąją dalį VVG valdymo organų atstovų sudaro bendruomenininkai. Valdžia ir verslas turi tik patariamąją teisę.

Be to, ir vietos veiklos grupės bendradarbiauja tarpusavyje. Pavyzdžiui, Kauno rajono VVG, bendradarbiaudama su Jurbarko rajono ir Šakių krašto vietos veiklos grupėmis, vykdo projektą "6P (Pažink, pramogauk, pirk, pavalgyk, pernakvok Panemunėje)". Skatiname vietos produktų gamybą, gamintojų bendradarbiavimą, kuriame naują kultūrinio turizmo maršrutą Panemunės krašte.

– Kauno rajono VVG buvo tarp pirmųjų tokių grupių šalyje, įsteigtų vos Lietuvai įstojus į ES. Kokie nuveikti darbai?

– Esame įgyvendinę daugybę projektų. 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos laikotarpiu LEADER programa buvo gana rimtai finansuojama. Tada parengėme Kauno rajono vietos plėtros strategiją. Gavome finansavimą šiai strategijai įgyvendinti – 14 mln. litų. Lėšos yra skirtos kaimo bendruomenių projektams, šiuo metu jos baigiamos panaudoti. Patys gyventojai rinkosi ir sprendė, ką reikia padaryti, kokios aktualiausios gyvenvietės ar kaimo problemos. Gavę lėšas, vienur tvarkėme pastatus, kitur įrengėme sporto aikšteles, dar kitur žmonės norėjo įrangos, galinčios pagerinti renginių kokybę – įgarsinimo technikos ar kilnojamųjų scenų. Visur socialinis užsakovas buvo vietos gyventojai.

– Bendruomenėms dalyvauti VVG veikloje akivaizdžiai naudinga. O kokią naudą iš to gauna verslininkai?

– Į mūsų veiklą jungiasi socialiai aktyvūs verslininkai, nes naudos verslui bent kol kas, iš to nebuvo daug. Bet 2014–2020 m. LEADER programa bus labiau orientuota į verslą: naujų darbo vietų kūrimą, socialinės atskirties mažinimą. Verslo balsas turėtų reikštis daug stipriau.

Kauno rajono vietos plėtros strategijoje numatytos ir ekonominės priemonės kaimo plėtrai skatinti. Viena jų – bendruomeninio verslo skatinimas. Kai bendruomenės kūrėsi, jos užsiėmė bendruomenine veikla, kultūrine, socialine pagalba. Dabar didelis dėmesys skiriamas kitam žingsniui – siekiama, kad bendruomenės teiktų socialines paslaugas, plėtotų socialinį verslą. Į mažus kaimus tradicinis verslas ateina labai sunkiai. O padedant bendruomenėms, VVG galima teikti tokias paslaugas, steigti tokį verslą, iš kurio didžiulio pelno negausi, bet toks verslas taip pat reikalingas.

Rajone turime aštuonis bendruomeninio verslo projektus. Pagal juos, vienur bendruomenės pirko techniką aplinkai tvarkyti, kurią nuomos. Kitur įsigijo batutus ar kilnojamąją pirtį, galinčią atvažiuoti į renginius. Tokia veikla leidžia pačiai bendruomenei užsidirbti šiek tiek pinigų.

– Ką patartumėte grupei žmonių, norinčių dalyvauti bendruomenių veikloje: steigti naują bendruomenę ar prisijungti prie jau veikiančios?

– Aš už jungimąsi. Juk kiekvienos naujos organizacijos steigimas – daug biurokratinio darbo ir lėšų kainuojantis reikalas. Jei jau veikiančioje bendruomenėje kas nors nepatinka, nėra sutarimo dėl veiklos, reikia bandyti keisti bendruomenės vadovą. Vis dėlto bendruomenių skaičius turėtų būti ribotas. Juolab kad, kai susikuria kelios bendruomenės toje pačioje vietovėje, sunku suprasti, kas yra tikrieji jos atstovai, kieno teikiamas projektas svarbesnis, kam skirti lėšų.

– Ką šiais laikais bendruomenės gali?

– Bendruomenė gali labai daug. Bet kokia turėtų būti jos vieta visuomenėje, diskusijos tebevyksta. Tokios bendruomeninės organizacijos, kokios yra Lietuvoje, yra gana retas reiškinys Europoje. Demokratinių šalių gyventojai tradiciškai buriasi į bendruomenes pagal savo pomėgius, veiklas. Pas mus žmonės į jas susibūrė labiau teritoriniu principu. Manau, tai lėmė faktas, kad Lietuvoje turime didžiausias Europoje savivaldybes. Vietos valdžia ganėtinai toli nuo gyventojų, tad žmonės buriasi į organizacijas vietos problemoms spręsti. Tiesa, kai buvo pakeistas Vietos savivaldos įstatymas ir atsirado seniūnaičių institucija, seniūnaičiai bando priartinti valdžią prie bendruomenės. Tinkamas pavyzdys, kai kurio nors kaimo seniūnaitis yra ir bendruomenės pirmininkas. Tai rodo, kad žmogus iš tiesų yra to kaimo lyderis.

Matau dvejopą bendruomenės funkciją. Viena vertus, ji turėtų iškelti tam tikrai vietovei būdingas problemas, jas išdiskutuoti ir būti socialiniu užsakovu tas problemas sprendžiant. Kita vertus, bendruomenė savo savanoriška veikla, socialumu, demokratiškumu gali atlikti labai daug darbų pati. Tai – viena kitą papildančios funkcijos.

– Kaip per dešimt metų bendruomenės pasikeitė?

– Jos pastebimai sustiprėjo. Kol finansavimo galimybės buvo mažesnės, tai buvo daugiau savanoriška veikla. O dabar bendruomenės turi galimybę pritraukti tam tikrų lėšų, nuveikti solidesnių darbų. Kita vertus, susiduriame su visoje Lietuvoje aštria problema: lyderiai pavargsta. Žmonės dirba be atlygio ir jų motyvacija mažėja. Vyksta diskusijos Seime, kad reikėtų jiems kompensuoti bent jau transporto, telefono išlaidas, nes žmonės aukoja ne tik savo laiką, bet ir lėšas. Vis dėlto, mano manymu, tai yra žmogaus pasirinkimas. Nederėtų dalyvauti bendruomenės veikloje iš išskaičiavimo, kad tau kažką kompensuos, finansuos. O kai žmonės pavargsta – turėtų būti rotacija. Praktika rodo, kad stiprios tos bendruomenės, kuriose veikia ne vienas žmogus, o visa komanda. Ten, kur yra komanda, ir pamainą rasti nesudėtinga.

– Pagal vietos bendruomenių keliamas problemas ir vykdomus projektus apibendrinkite, kas svarbu rajono žmonėms?

– Aktualiausios problemos Kauno rajone susijusios su komunaliniu ūkiu: vanduo, nuotekos, neasfaltuoti keliai. Tai būdinga visos Lietuvos kaimiškoms vietovėms.
Daugelio Lietuvos rajonų atstovai sakytų, kad kita problema – socialinių paslaugų senjorams trūkumas. Mes šia prasme netipiški, nes Kauno rajonas – viena iš keleto savivaldybių Lietuvoje, kuriose gyventojų skaičius auga. Daugėja, žinoma, jaunų žmonių.

Su tuo susijusi kita problemų grupė – jaunimo ir vaikų užimtumas. Pašonėje turime didelį miestą. Vieni vaikai gali nuvažiuoti į būrelius mieste, kiti – ne. Iš dalies dėl tų vežiojamų į miesto būrelius vaikų ne visur susidaro kritinis skaičius tokių, kuriems galėtume ką nors organizuoti. Šia prasme situacija
nedėkinga.


Komentarai

Jūratė Kuzmickienė
Ežerėlio bendruomenės centro narė

Bendruomeninėje veikloje dalyvaujame abu su vyru – Artūras Kuzmickas yra Ežerėlio bendruomenės centro pirmininkas. Būtų blogai, jei į šią veiklą būtume įsitraukęs tik vienas kuris iš šeimos: juk ir į renginius kartu nueiti norisi, ir darnos nebūtų, jei vienas šeimoje bendruomenės labui dirbtų po darbo valandų, o kitas į jį kreivai žiūrėtų.
Ežerėlio bendruomenės centras vienija 40–50 keistuolių – tų, kurie daug laisvalaikio aukoja veiklai, skirtai visiems ežerėliečiams. Daugiausia jėgų ir energijos išsunkia projektų administravimas: turi galybę dokumentų, ataskaitų parengti. Mes juk kiekvienas turime savo darbus. Visa veikla – po darbo valandų, kartais ir darbo valandas tenka aukoti, nes projektų tikrintojai po darbo ar savaitgalį nevažiuoja. Ir per Kalėdas tenka dokumentus tvarkyti, ir per kitas šventes. Dėl to šią veiklą vadinu keistuolių veikla, nes, kaip populiaru sakyti, normalūs žmonės to nesiima. Bet tokių keistuolių Ežerėlyje daugėja.

Anksčiau, būdavo, susitinki žmogų, jis klausia: kodėl jūs to ar ano nepadarote? Sakau, eikime ir darykime kartu. Bet žmonės dažniausiai neprisijungdavo. Dešimties metų prireikė, kad gyventojai šiek tiek išsijudintų, suvoktų, kad jei talka, tvarkoma vaikų žaidimų aikštelė, tai gal reikia ir man prisijungti, nes ir mano vaikas ten žaidžia. Dar dešimties metų prireiks, kad toks elgesio modelis įsišaknytų.

Vienas pirmųjų projektų buvo bendruomenės centro pastato atnaujinimas. Praėjo nemažai laiko – dabar jau ir pakartotinio remonto reikėtų. Pastato išlaikymas gula ant bendruomenės pečių – už elektrą mokame, šildome iš žmonių ar įmonių paaukotų lėšų, bendruomenės nario mokesčių.

Priešais bendruomenės centrą įrengta universali sporto aikštelė, kitoje pusėje – vaikų žaidimų aikštelė, bendruomenės pastate turime treniruoklių salę. Organizuojame daug renginių.

Vykdydami didžiulį, 133 tūkst. litų vertės saugios kaimynystės projektą, įsigijome vaizdo stebėjimo sistemą. Probleminėse Ežerėlio vietose įrengėme septynias vaizdo stebėjimo kameras. Vaizdo įrašai padėjo išsiaiškinti ne vieną pažeidimą – medžiagą perduodavome policijai. Pagal šį projektą buvo įkurta ir Ežerėlio savisaugos grupė, kurios nariai budi per renginius – per juos iš esmės apsieiname be policijos.

Nuo tos organizacinės, administravimo veiklos pavargsti, kartais norėtųsi viską mesti. Bet mes esame tos kartos atstovai, kuriems nesvetimas pareigos jausmas. Ir galvoji, kaip aš galiu pavesti kitus. Taip ir velki tą naštą.

Jurga Petrauskienė
Raudondvariečių bendruomenės pirmininkė

Raudondvaryje veikia dvi bendruomenės: Raudondvario kaimo bendruomenės centras ir mūsų Raudondvariečių bendruomenė, įkurta prieš metus.

Kodėl neprisijungėme prie daug anksčiau įkurto bendruomenės centro? Pajutome, kad toje bendruomenėje nesame laukiami. Be to, tuo metu, kai būrėmės, bendruomenės centras buvo visiškai neveiklus.

Mes, susibūrusieji į Raudondvariečių bendruomenę, nenorime būti kaime nakvojančiais miestiečiais – siekiame bendrai veiklai suburti kuo daugiau Raudondvario ir aplinkinių kaimų gyventojų. Siekiame, kad vaikai, jaunimas išsijungtų kompiuterius ir išeitų į tokį Raudondvarį, kuriame būtų ką veikti.

Per vienus veiklos metus nuveikėme nemažai. Įsigijome renginiams reikalingą garso ir organizacinę įrangą, kartu su Raudondvario kultūros centru organizavome ne vieną šventę. Surengėme sporto turnyrą, vasaros dienos stovyklą – Žurnalistikos studiją, beveik mėnesį trukusias futbolo treniruotes vaikams. Bendruomenės iniciatyva, miestelyje įrengtos dvi vaikų žaidimų aikštelės. Raudondvario kultūros centre gavome nedidelę erdvę jaunimui. Ji buvo labai apleista. Surengę akciją, iš raudondvariečių gavome šiek tiek statybinių medžiagų remontui, tačiau jų kol kas trūksta, kad šią erdvę suremontuotume visiškai.

Skatinant bendruomenei, Raudondvaryje pradėjo veikti trys saugios kaimynystės grupės. Jų nariai akyliau stebi, kas vyksta kaimyno kieme ar prie jo durų. Gyventojai sudarė problemų sąrašą, įvardijo rizikos zonas, kurias akyliau turėtų stebėti policijos pareigūnai.

Atnaujinome ir išplėtėme interneto svetainę raudondvaris.lt.


Atnaujinti pastatai, aikštynai

2004 m., steigiant vietos veiklos grupę, Kauno rajone veikė devynios kaimo bendruomeninės organizacijos. Dabar jų – 63. Iš jų dešimt – labai aktyvios ir veiklios, penkių veikla apmirusi. Aktyviausios: Ežerėlio, Liučiūnų, Zapyškio, Samylų, Kulautuvos, Raudondvariečių.

Bendruomenės paprastai kuriasi ne pagal seniūnijas, o kaimus, gyvenvietes. Daugiausia bendruomenių yra Vilkijos apylinkių seniūnijoje, apimančioje didelę teritoriją su daug kaimų.

2007–2013 m. įgyvendintas arba baigiamas įgyvendinti 41 investicinis projektas, susijęs su kaimo bendruomenėmis. Gyventojai labiausiai pajuto investicinių projektų, susijusių su visuomeninės paskirties pastatų atnaujinimu arba viešųjų erdvių tvarkymu, rezultatus. Šiems projektams įgyvendinti skirta beveik 9 mln. litų. Suremontuota arba rekonstruota vienuolika visuomeninės paskirties pastatų, iškilo trys nauji pastatai (Lapių gaisrinė ir du amatų centro pastatai Biliūnų kaime).

Sutvarkytos 23 viešosios erdvės: lauko, vaikų žaidimo, sporto aikštelės, stadionai, įrengti šaligatviai; įrengtos arba atnaujintos keturios geriamojo vandens stotys.

Kitais 34 projektais skatintas kaimo gyventojų bendruomeniškumas, solidarumas, įsitraukimas į viešąjį gyvenimą. Vyko šventės, sporto varžybos, kiti renginiai. Nemažai lėšų buvo skirta bendruomenių materialinei bazei stiprinti: įgarsinimo aparatūrai, kompiuterinei įrangai pirkti, interneto svetainėms kurti.

Pagal bendruomenių projektus, išleistos dvi knygos – "Domeikava" ir "Čekiškė".

 


 

Neveronys: gyvenimas geležinkelių apsuptyje   

                 

Kauno rajone esančius Neveronis supa du geležinkeliai Kybartai–Šumskas ir Vilnius–Klaipėda. Artimoje ateityje viena Neveronių puse drieksis ir europinė vėžė. Kadaise šiltnamiais garsėjusi gyvenvietė dabar ieško naujo savo veido. 

Apgaulingas įspūdis 

Geležinkelio pervaža, o už jos šakojasi Neveronių gyvenvietės gatvės. Pirmasis įspūdis nekoks. Tačiau tai apgaulinga. Vietovė, deja, neapdovanota įspūdingu kraštovaizdžiu, tačiau čia netrūksta išskirtinių žmonių. 

Kas jie?  "Daugiausia – Palemono keramikos gamyklos darbininkai ir jų jau užaugę vaikai. Gamyklos darbuotojams čia buvo skiriami sklypai. Kai kurie namus iš atlyginimo statėsi ir 20 metų", – nė akimirkos nedvejodama atsakė Neveronių seniūnės pavaduotoja Aldona Žilinskienė. 

Stūkso Neveronyse ir daugiabučių, tačiau jų nedaug. Vyrauja nuosavi namai. Miestelio pradžioje į akis krinta sovietinės statybos šedevrai, tačiau kuo gilyn eini į miestelį, tuo statinių įvairovė didesnė. Neveroniškių kiemai išduoda, kad čia gyvena didžiulį kūrybinį potencialą turintys žmonės. 

"Gal kai aplinka neįspūdinga, žmonės labiau priversti patys kurti grožį", – svarstė A.Žilinskienė. Beveik kas antras kiemas galėtų pretenduoti į gražiausiai tvarkomos sodybos titulą. Nuo seno neveroniškiai įpratę dalyti gyvenvietę į pirmuosius ir antruosius Neveronis. Antruosiuose Neveronyse – jau tik nuosavi namai, daug naujakurių. 

Beveik mieste 

"Galime užeiti?" – A.Žilinskienė šūktelėjo žilagalviui vyrui. Šeimininkas Pranas Lazauskas – vienas iš buvusių Palemono keramikos gamyklos darbuotojų, kuris  Neveronyse įleido šaknis. Savamokslis liaudies meistras ne tik savo kiemą išdailino drožiniais ir kitais kūriniais. Iki naujųjų mokslo metų pradžios jis pasižadėjo išdrožti naują užrašą mokyklai. Senasis nebetinka, nes mokykla bus akredituota kaip gimnazija. 

"Va šitom rankom viską pats padariau. Vandens malūną paleidžiu, kai atvažiuoja anūkai. Įdėjau siurbliuką, kai bėga vanduo, tas ratas sukasi", – apie vieną iš daugybės kūrinių kieme pasakojo P.Lazauskas. 

Tai vienas pirmųjų Neveronių gyventojų. Garbaus amžiaus neveroniškis juokiasi – kai ėmėsi statyti savo namą, aplinkui buvo plynas laukas. Ne mažesnė senbuvė Neveronyse ir pati seniūnės pavaduotoja. 

A.Žilinskienė Neveronyse gyvena 18 metų. Prieš tai iš bendrabučio persikėlė su šeima į butą Pašilės g., Kaune. "Dusau ten ir negalėjau gyventi", – šyptelėjo A.Žilinskienė. Tada pardavė butą, garažą, sodą ir įsikūrė Neveronyse. 

"Kai dirbau Kauno rajono savivaldybėje, iki darbo mikroautobusu važiuodavau 15 min., o mano kolegei, gyvenančiai Vilijampolėje, kelionė iki darbo užtrukdavo apie valandą", – vieną pranašumų – gyvenimą arti miesto – pabrėžė A.Žilinskienė. 

Savamokslė kūrėja 

Tolėliau stovinčio namo duris pravėrė kitąmet 80 metų jubiliejų švęsianti Aldona Margarita Bužinskienė. "Čia taip pamėčiau tų staltiesėlių, kad daugiau visko atrodytų", – juokavo senolė. Muziejų primenantys namai pribloškė pačios šeimininkės sukurtų eksponatų gausa. 

Visos kambarių sienos nukabinėtos A.M.Bužinskienės įvairiais būdais siuvinėtais paveikslais, išmegztomis gėlėmis, medžiais, krūmais, paukščiais – viskas šeimininkės rankų darbas. "Pirmoje klasėje mokiausi tik dvi dienas ir iš karto buvau perkelta į antrą. Deja, neturėjau galimybės tęsti mokslus. Iš vienuolikos vaikų buvau vienintelė mergaitė, reikėjo padėti sergančiai mamai darbuose. Kai išmokau daug dirbti, tai iki šiol negaliu sustoti", – rodydama vieną po kito savo kūrinius pasakojo senolė. 

Labiausiai jos širdį maloninantis kūrinys – megztas tėviškės maketas. Moteris autentiškai atkūrė savo tėvų sodybą. Ir ne tik trobą, tvartą, pieninę, prie kurios vamzdžiu tekančio pieno straksėjo apie 100 triušių, o ir gėlių darželį bei Gedimino stulpais išsodintas gėles, sodybą juosiančių medžių įvairovę. 

"Dirbau Palemono keramikos gamykloje. Kuo? – moteris nusikvatojo. – Kranininke." 

"Ji ne tik kraną, bet ir traktorių vairavo", – išdavė seniūnės pavaduotoja. Paliekant A.M.Bužinskienės namus, akis užkliuvo už dar vieno kūrinio – nuo Dubysos krantų surinktomis kriauklėmis dekoruoto didžiulio paukščio. 

Namai ne be dūmų 

"Turime čia mes ir rūpesčių, – atsiduso seniūnės pavaduotoja. – Didžiulė problema Neveronyse – gatvės. Gyvenvietė įkurta labai pelkingoje vietoje ir kad ir kiek remontuotų gatvių dangą, asfaltas nuolat aižėja." 

Kitas Neveronių seniūnijos priešas – Sosnovskio barščiai. "Jiems patinka augti prie geležinkelio, bet gyvenvietei tai sukelia rūpesčių. Prašome juos naikinti. "Lietuvos geležinkeliai" pažada, bet taip ir lieka pažadais", – skundėsi moteris. 

Daug rūpesčių seniūnijai kelia ir nešienauti plotai. Vienus jų savininkai atsiėmė. Seniūnijos darbuotojams kiekvieną vasarą tenka ieškoti savininkų per Registrų centrą, Urbanistikos skyrių. Galiausiai paaiškėja, kad kai kurie jau iškeliavo anapilin, kitų net ir radus adresus nepavyksta prisišaukti. 

"Norite pamatyti šiltnamius? Kad labai jau ten negražu", – apie sovietmečiu klestėjusio verslo likučius atsiliepė seniūnės pavaduotoja. 1978 m. Neveronys ėmė garsėti šiltnamiais. Per kelerius metus buvo įrengta 12 ha žieminių šiltnamių su gamybiniais ir administraciniais pastatais, iškilo daugiabučiai namai, 140 vietų lopšelis-darželis. 

Buvo pakloti pagrindiniai magistraliniai tinklai ir keliai, pastatyti valymo įrenginiai. Tai sudarė pagrindą plėstis individualiai statybai. Miesto įmonės pradėjo kelti savo gamybinius pastatus į Neveronis. Čia įsikūrė Alytaus namų statybos kombinato filialas. 

Dabar šiltnamių stogus jau praaugo juose sudygę menkaverčiai medžiai. Šūkis "Mūsų darbas – tau tėvyne" primena čia klestėjusią socialistinę dvasią. 

Kultūros židinys 

Kaip sakoma, gera vieta tuščia ilgai nebūna. Šiltnamių administraciniame pastate dabar įsikūrusi Neveronių mokykla. Nuo rudens čia jaunimas jau peržengs ne paprastos mokyklos, o gimnazijos slenkstį. Direktorė Rita Pilipauskienė neslepia, kad Neveronių mokykla tikrai nusipelnė tokio statuso. 

"Mūsų mokykla netipinė, todėl sunku organizuoti moksleivių užklasinę veiklą jos viduje. Tikimės artimiausiu metu sukurti palankią aplinką kieme", – perspektyvomis dalijosi direktorė. Moteris prasitarė, kad jai labai smagu ateiti į mokyklą dabar, kai darbininkai gražina mokyklos pastato išorę. 

Mokykla tapo ir Neveronių kultūros židiniu. Kadangi seniūnija neturi tinkamos aplinkos, mokyklos kieme vyksta ir seniūnijos organizuojami renginiai, minimos valstybinės šventės, linksminamasi gegužinėse. Kartu su Neveronių bendruomene rengiamas festivalis "Nakties ritmas", estradinės dainos festivalis "Jaunas vėjas". 

Mokyklos tautinių šokių ansamblis šiemet dalyvavo jubiliejinėje Dainų šventėje. "Aš tai tokia atvykstanti, tačiau mokykloje dirbu nuo pat jos pradžios, todėl save laikau mokyklos patriote. Ir vaikai mūsų kultūringi", – džiaugėsi girdėtais atsiliepimais apie auklėtinius R.Pilipauskienė. 

Klesti verslas 

Prašymu pasirūpinti gatvėmis Neveronių seniūnijoje ir jų apšvietimu pokalbį pradėjo ir vienos iš seniūnijoje veikiančių įmonių "Cerera" direktorė Jūratė Jokubauskienė. Įvairių rūšių sausus pusryčius gaminanti įmonė gerokai sumažino Neveronių seniūnijos gyventojų nedarbo problemas. Iš 38 "Cereros" darbuotojų – net 22 vietiniai. 

"Mūsų įmonėje dirba ir šeimos. Iš pradžių įmonėje įsidarbino mama, vėliau atsivedė dirbti ir savo dukrą", – pasakojo direktorė. J.Jokubauskienė atviravo, kad prieš keturiolika metų Neveronyse buvusiose fermose pradėję sausų pusryčių gamybos verslą dirbo be atostogų ir poilsio dienų. 

Pagaliau pasiekė, kad Neveronyse gaminti sausi pusryčiai yra žinomi Japonijoje, Australijoje, Izraelyje. Daugiau nei 90 proc. produkcijos gaminama eksportui. Direktorė neslėpė, kad tokį lygį pasiekė įmonę laikydami šeimos rankose. Dabar "Cereroje" dirba ne tik ji su vyru, bet ir sūnus bei žentas. 

Ne prastesnė padėtis ir kitoje Neveronių seniūnijoje veikiančioje įmonėje "Sodo rožė". "Jau dešimt metų visą Lietuvą aprūpiname gėlėmis", – suplukusi nuo darbų, bet laiminga sukiodamasi gėlyne išpyškino viena "Sodo rožės" darbuotojų. 

Didžiuliame šiltnamyje besidarbuojantys žmonės pagarbiai atsiliepė apie dažniausiai kartu su jais dirbančius "Sodo rožės" savininkus Audronę ir Valdą Virbickus. Prieš šešerius metus už ES paramos lėšas pastatyti dujomis šildomi šiltnamiai, įrengta laistymo sistema. 

Virbickai negaili gėlių ir siekiančiai gražintis Neveronių seniūnijai. Pavasaris prasideda pražydus įvairiaspalvėms tulpėms, našlaitėms, rožėms. Vasarėjant šiltnamį okupuoja ledinukai, rudeniop – chrizantemos. Jau dabar šiltnamyje skleidžiasi šie pirmieji rudens pranašai. 


 

Apie Neveronis 

Neveronių seniūnijoje 3391 žmogus deklaravęs gyvenamąją vietą: Neveronių kaime yra 3124 gyventojai ir Pabiržio kaime – 267 gyventojai. 

Seniūnijos plotas – 1299 ha, iš jų miškas – 35 ha, vandens telkiniai – 12 ha. 

Neveronių seniūnija yra Kauno rajono rytinėje dalyje, į šiaurės rytus nuo Kauno centro, už Palemono. Riba su Kauno miestu yra pagrindinė Lietuvos automagistralė Vilnius–Klaipėda. Netoliese – Kauno marios. 

Seniūnijos teritorijoje veikia apie 30 įmonių. Gyventojai dirba medienos apdirbimo, maisto, paslaugų teikimo, švietimo srityse. 

Neveronių pavadinimą istoriniai šaltiniai pirmą kartą mini 1744 m. Manoma, kad vietovės vardas kilęs iš bajorų Neverovičių pavardės, minimos XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės sąrašuose. 

Atkūrus Lietuvos valstybę, 1923 m. buvo du kaimai – Senieji Neveronys ir Naujieji Neveronys. Šias dvi Neveronių dalis skiria Kauno–Vilniaus geležinkelis. 

Senuosiuose Neveronyse 1927 m. buvo įkurta pradinė mokykla. Ją įkūrė tuometinis viršaitis Jonas Jankauskas. 1934 m. mokykla buvo perkelta į Nepriklausomos Lietuvos šaulio Zigmo Apanavičiaus namą Naujuosiuose Neveronyse. Mokykla veikė tik metus ir buvo iškelta į Palemoną. Yra išlikę du mediniai pastatai, kuriuose ikikarinės Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu veikė Neveronių pradinė mokykla. 

Tarpukario laikotarpiu Neveronys priklausė Pažaislio valsčiui. Gyventojų buvo mažai, nes didžioji žemės dalis priklausė stambių ūkininkų šeimoms: Mikalauskams, Radzevičiams ir Mickevičiams. 

Bolševikinės okupacijos metais Neveronys tapo pagalbine kolūkio gyvenviete. 1959 m. liepą, užtvenkus Nemuną, iš Kauno marių teritorijos į Neveronis atsikėlė užsemto Vieškūnų kaimo gyventojai, perkelta ir pradinė mokykla. 

Gyvenvietė gerokai padidėjo 1966 m., kai joje pradėjo veikti Kurčiųjų draugijos statybos ir remonto valdyba. Buvo pastatyta parduotuvė, gyvenamųjų namų kvartalas, apmūryta medinė mokykla. 

Tikras spurtas gyvenvietės statyboje prasidėjo nuo 1978 m., kai buvusi LSSR Ministrų taryba Pabiržio kaime patvirtino Neveronių šiltnamių kombinato statybą. 1980 m. pradėtas plėtoti šiltnamių ūkis. 

Už aukšto spaudimo dujotiekio magistralės, rekultivuotuose Krūnos molio karjero plotuose buvo planuojami didžiuliai individualios statybos kvartalai ir 1982 m. buvo parengtas projektas gyvenvietę plėsti iki 7000 gyventojų. Čia pradėjo statyti namus Palemono keramikos ir kitų Kauno organizacijų darbuotojai. Prasidėjusi žemės reforma šių kvartalų plėtrą sustabdė. 

1993 m. šiltnamių kombinato administracinis pastatas pertvarkytas į vidurinę mokyklą. 

1996 m. buvo įkurta Neveronių seniūnija. 

1998 m. įsteigtas Neveronių kultūros centras.
Skaitykite daugiau: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/neveronys-gyvenimas-gelezinkeliu-apsuptyje-641096#ixzz3E2gy7elx

______________________________________________________________

 2010-09-21 (Iš archyvų) "Lietuvos žinios"

Gėlėtas gyvenimas ant nusausintos pelkės

Kauno rajono Neveronių kaimo gyventojai Rima ir Juozas Ručiai prieš septynerius metus apsigyveno tiesiog ant pelkės. Tuo metu jie neturėjo kito pasirinkimo. Tame pačiame kaime buvusią sodybą šeimai po ilgai trukusių teismų teko grąžinti netikėtai atsiradusiems žemės savininkams.

Ten, kur dabar yra Ručių sodyba, nei buvusios pelkės, nei kemsynų ir brūzgynų nelikę nė pėdsakų. Beveik hektaro žemės plote žydi gėlynai, aplinką puošia žalia veja ir idealiai sutvarkyti du vandens tvenkiniai.  

Nusausintos pelkės vietoje stūkso du šiuolaikiški gyvenamieji pastatai, suręsti iš rąstų taip, kaip kadaise tokius namus statė mūsų protėviai. Visą sodybą juosia tvora: nuo gatvės pusės - medinė, ją sumeistravo pats šeimininkas, o nuo pelkės pusės - metalinės vielos.   

Kaimynai pasinaudojo

Kokia prieš tai buvo ši vietovė, gana akivaizdu, nes dar ne visa pelkės teritorija yra apgyvendinta. Iš kairės neveroniškiai jau turi kaimynus, o iš dešinės, už tvoros, - vien kemsynai.   

Žvelgiant tolyn, į pelkės gilumą, matyti nykokas vaizdas. Tokia kaimynystė ne itin jauki. Vešli pelkės augmenija kabinasi į metalinės tvoros strypus ir tarsi grasina perkopti užtvarą bei sugadinti gražiai tvarkomą ir prižiūrimą žmonių atsikovotą gamtos lopinėlį.   

Vieni kaimynai neatsitvėrė aklina tvora nuo Ručių, kad pro savo langus matytų gėlėmis apsodintą sodybą ir galėtų ja gėrėtis. "Tai mūsų namai. Gražiname ir puoselėjame savo aplinką, nes tai darė ir tėvai bei seneliai. Kitaip negalėtume gyventi. Jei kaimynams patinka mūsų kaimynystė, galime tik pasidžiaugti tuo", - sakė Rima ir Juozas.   

Ručių sodyba pripažinta gražiausia Neveronių seniūnijoje, o šiemet nominuota Kauno rajono savivaldybės gražiausios sodybos konkurse.

Atsirado savininkas

Ar Ručių negąsdina pelkės kaimynystė? Juk kai kuriuose padavimuose teigiama, esą pelkės atsiradusios nuskendus dvarams ir jose kai kada vaidenasi šmėklos.    

Sodybos šeimininkas šypteli sakydamas, jog tokia kaimynystė - menka bėda. Pelkė nusausinta, o žemė sutvirtinta, kad ant jos būtų galima statyti namus. Sodyboje dar stovi ūkinis pastatas, šiltnamis, jau įveistas sodas. "Nėra jokios baimės, kad pelkė galėtų pasiglemžti pastatus. Daug baisiau susidurti su žmonėmis, kurie iš tavęs atima namus ir viską, ką esi padaręs", - užsiminė J.Ručys.   

Neveronių kaime šeima turėjo sodybą, tačiau ją prarado, kai esą atsirado šeimininkas, aukštas teismo pareigūnas. Dabar Juozas nenori prisiminti to, kas buvo, bet tokio likimo nelinkėtų niekam. J.Ručys kelerius metus bylinėjosi dėl buvusios sodybos, ir gal būtų įrodęs savo tiesą, bet jam, paprastam žmogui, buvo sunku tai padaryti. "Dabar ta sodyba stovi apleista ir niekam nereikalinga. Net graudu žiūrėti. Mūsų šeimai buvo didelis smūgis, kai netekome savo namų", - prisiminė vyras.   

Neturėjo pasirinkimo 

Tačiau Ručiai nepanoro keltis iš Neveronių. Kadaise jie gyveno Kaune, daugiabutyje, bet tie laikai jau neviliojo. Gamtos prieglobstyje, kai gali savo rankomis paliesti žemę, basomis pabraidžioti po rasą, daug maloniau. Tad šeima pradėjo dairytis kito sklypo. Gyvenvietė netoli Kauno sparčiai plėtėsi, laisvos žemės lyg ir nebuvo. Kai Ručiai gavo pasiūlymą imti hektarą pelkės, jie sutiko - bent niekas daugiau nepasiglemš to lopinėlio.   

Darbštūs žmonės nepabūgo, kad jų laukia didelis ir sunkus darbas - juk vėl viską reikėjo pradėti nuo nulio. O dar ta pelkė, turinti savitų ypatumų: nuolat užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm sluoksnis durpių, šalia esantis drėgmės perteklius gali kenkti sveikatai.   

Moteris suabejojo, kad jų iš pelkės atsikovotas sklypas lyg ir didokas - abu nėra jauni, o norint nuolat palaikyti sodybos grožį tenka vos ne kasdien kiekvieną lopinėlį apeiti ir apžiūrėti, kitaip piktžolėmis apžels. "Norėjome įsigyti šiek tiek mažesnį sklypą, bet mums pasakė: arba hektaras, arba nieko. Kito pasirinkimo neturėjome. Tad abu su vyru nutarėme gyventi ant pelkės", - pasakojo Rima.   

Pasivaikščiojimai ant tiltelio

Toje vietoje, kur yra Ručių sodyba, atrodo, tarsi pelkės čia nė nebūta. Žemė lygi ir sausa, užpilta juodžemiu, kad augmenija žaliuotų. Iš medžio trinkelių grįsti ir iš akmenų sudėlioti takeliai vinguriuoja žalia veja dviejų tvenkinių link. Buvusioje pelkėje tie vandens telkiniai - ne tik poilsio zona, bet ir jaukus kampelis. Juozas pats per juos nutiesė medinius tiltelius. Turėklus meniškai sumeistravo iš miške rastų sudžiūvusių medžio šakų. Dar pritvirtino senus vežimo ratus - lyg tuo tiltu būtų galima svetur riedėti. Šis svajonių kampelis iškalbingai byloja, kad šeimininkų romantikų esama. Gal prie to tiltelio abu vienas kitam pasimatymus skiria?   

Rima ir Juozas smagiai nusijuokė išgirdę tokį klausimą. Atsakė, jog seniai nebeina į pasimatymus, bet tais tilteliais mėgsta pasivaikščioti, kai abu baigia darbus. Itin karštą šių metų vasarą tvenkiniuose buvo galima atsigaivinti. Toks malonumas labai patiko abiem Ručių vaikams.    

Obelys - lyg puokštė

Koks turi būti namas ant buvusios pelkės? "Vyras to paties manęs klausė, kai pradėjome statybas. Kokiame name norėčiau gyventi? Jis turėtų būti panašus į etnografinę pirkelę, kokių galima išvysti tik Rumšiškių muziejuje. Vyras pasakė, kad tokios trobos tikrai nestatys, bet kompromisą ras. Surentė namą iš rąstų, su langinėmis", - kalbėjo R.Ručienė.   

Rima su vyru ne kartą lankėsi Rumšiškių etnografiniame muziejuje. To įspūdžio pakerėta moteris panoro ką nors panašaus turėti ir savo sodyboje. Nei Juozas, nei Rima nėra išėję jokių specialių projektavimo ir interjero dizaino ar augalų želdinimo mokslų. Išminties, kaip tvarkyti tokius dalykus, jie gavo iš tėvų, kurie labai gerai jautė aplinką ir gamtą. "Mano tėvas dzūkas buvo auksinių rankų meistras. Būdamas mažas nuolat sukinėdavausi aplinkui, kai jis dirbdavo. Smalsaudavau, norėdavau pasisemti iš tėvo tos meistrystės. Dabar viskas pravertė", - aiškino Juozas.   

"Mano mama labai mėgo gėles. Ji žinojo, kur ir kokias sodinti, kaip ta žaluma dera. Tai turbūt perduodama iš kartos į kartą. Manau, tokių dalykų negalima išmokti", - svarstė Rima.   

Namo langinės išdrožinėtos tulpėmis. Ant palangių - žydinčių gėlių vazonai. Neįmantri, bet spalvinga ir skoningai susodinta augmenija būdinga senosioms lietuvių sodyboms. Viskas vientisa ir darnu, tarsi būtų profesionalo prisiliesta.   

Atskira nedidelė zona palikta sodui. Prie įėjimo - lenkti vartai, lyg  patektum į rojaus sodą. Mažaūgės obelys aplipusios rudens obuoliais. Bet ar kur nors matėte po obelimis žydinčias gėles? Medelis - lyg puokštė.   

"Už sodo tvoros plyti pelkė. Obelų šakos uždengia nykų vaizdą. Pelkės sklypas jau turi šeimininką. Gal tas žmogus netrukus imsis darbų ir sutvarkys aplinką... Tada bus gražu", - užsiminė sodybos šeimininkė.   

Mąstė apie ateitį

Sodyboje stovi du namai - vienas didesnis, kitas mažesnis. Iš išorės abu panašūs lyg dvyniai - rąstiniai, tokios pat langinės ir durys. Bet kodėl du? Juozas paaiškino, kad iš pradžių manė, jog jiems pakaks to mažojo. "Dideliame sklype vietos užtenka - antras namas netrukdo. Dabar daugelis pagalvoja, kad tas mažesnis yra ūkinis pastatas", - šyptelėjo J.Ručys.   

Tėvai mąsto į ateitį. Vaikams bus kur gyventi, jei šie panorės būti kartu su jais. Tiesa, duktė paliko namus. Ji gyvena atskirai. Prie tėvų dar glaudžiasi sūnus. Bet ką gali žinoti, koks bus jo noras...   

Kaimo sodybos - šiuolaikiškos ir modernios

Gražiausios Kauno rajono sodybos konkurso pirmininkė, Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Regina Lukoševičienė pasakojo: "Kaimo sodybų yra įvairių - nuo šiuolaikiškų ir modernių iki etnografinių ir tradicinių. Išskirtos trys kategorijos: sodybos, ūkininkų sodybos ir kaimo gyvenamosios vietovės.    

Vienose dominuoja kruopščiai prižiūrima veja, pasodinti dekoratyviniai spygliuočiai, kitose vyrauja etnografiniai elementai. Ten, kur arti nėra upių ar ežerų, sodybų šeimininkai įsirengia vandens tvenkinius.    

Vertindama pagal sodybų kategoriją komisija daugiau dėmesio skirs atskirų sodybos elementų (pastatų, sodo, daržo, gėlynų, žaliųjų vejų, poilsio zonų, takelių ir kt.) išdėstymui, aplinkos originalumui, etnografiniams ir mažosios architektūros elementams (pavėsinėms, vandens telkiniams, šuliniams).   

Ūkininkų sodyboms keliami kitokie reikalavimai. Bus atsižvelgiama į tai, kaip ūkyje laikomasi aplinkosaugos reikalavimų (buitinių atliekų, mėšlo, srutų laikymas, komposto duobių, naftos produktų talpyklų, augalų apsaugos priemonių saugojimo patalpų ir kt. įrengimas). Tarp vertinimo kriterijų - vandenvalos ir geriamojo vandens kokybė. Komisija atsižvelgs į originalumą, į atskirų sodybos elementų (pastatų, sodo, daržo, gėlynų, žaliųjų vejų, poilsio zonų ir kt.) išdėstymą, žiūrės, ar išsaugota tradicinės sodybos struktūra.   

Kaimo gyvenamosios vietovės - atskira zona. Tai ne miestas, nors daug kas tose vietose primena jį. Kaip siekiama išsaugoti tradicinę kaimo gyvenvietę, paliekant joje naujas tendencijas? Bus atsižvelgiama į tai, ar tvarkant vietovę aktyviai dalyvauja kaimo bendruomenė. Papildomų balų ketinama skirti už naujus pasiūlymus kuriant kraštovaizdį, tvarkant atliekas, diegiant pažangias technologijas ir plėtojant švietėjišką veiklą."

"Lietuvos žinios" 2010-09-21